Pirmajame trilogijos blog‘e jau aprašiau pagrindinį Venecijos kazino, todėl dabar kalbėsiu apie antrąjį, esantį šalia miesto. Taigi nedideliame kaimelyje, kuriame yra Venecijos oro uostas, stovi kiti lošimo namai – Ca’ Noghera.
Šis pastatas daug paprastesnis nei pagrindinis Venecijos kazino miesto centre, primena mūsiškius kazino. Įvažiuojame į stovėjimo aikštelę, mašinų tiek, kad neįmanoma rasti vietos. Įėjus į kazino, išsiaiškiname, kad sistema yra tokia pati – reikia susimokėti už įėjimą (tačiau mes jau buvome kitame kazino tą pačią dieną, todėl pakartotino mokėjimo daryti nereikėjo). Įėjome į lošimo namus maždaug 2 val. nakties, ten buvo neįtikėtinai daug žmonių. Didžioji dalis kazino lankytojų – vidutinio amžiaus italai bei įvairaus amžiaus kiniečiai.
Nors kazino yra labai klaidus, daugybė žaidimo salių, barų, restoranas, kiemelis (kuriame, beje, padarytas dirbtinis apšvietimas tarsi būtum lauke. Tačiau tai ne laukas, bet būnant kazino, visą laiką matai tą kiemelį ir atrodo, kad lauke yra šviesu). Taigi susiradau pokerio kambarį. Jis tikrai nemažas, stovi maždaug 30 stalų ir dar yra pakankamai erdvės išsiplėsti. Bet tuo metu aktyvūs buvo viso labo 2 stalai: 1 – cash’o ir 1 – besibaigiančio turnyro.
Kas nustebino, kad žmonės nelabai linkę kalbėti angliškai. Susikalbėti padėjo prie cash’o stalo sėdėjęs jaunas vaikinukas, kuris paaiškino, ką daryti.
Venecijos kazino – cash dydžiai ir laimėjimai
Pigiausias cash‘as – 5/5 euro. Man – nežmoniškai per brangu. Negaliu net pagalvoti apie tokio lygio žaidimą. Tačiau mano draugelis sako, kad jeigu jau atvažiavom, tai bent jau prisėsk, pasibandyk. Minimalus mokestis – 300 eurų. Jis man davė 200 eurų, aš pridėjau 100 ir prisėdau prie pokerio stalo. Pirmasis laikas buvo skirtas žvalgyboms. Supratau, kad prie stalo yra trys veikėjai, iš kurių galima būtų užsidirbti, tačiau reikia laukt kortos…
Iš viso prie stalo prasėdėjau maždaug valandą, nes po to pasakė, kad pokerio žaidimas baigiasi. Per visą laiką sužaidžiau (arba tiksliau bandžiau sužaisti tris rankas), tačiau nieko gero nenuveikiau. Pirmaisiais atvejais bandžiau su vidutinio stiprumo tūzais žaisti iš pozicijos, tačiau sulaukdavau 3bet’ų, po to dar 4bet’ų ir išsimesdavau.
Vienintelė ranka, kurią galėjau sužaisti buvo ta, kai gavau TT, UTG neblogas žaidėjas davė 5x raise’ą, žinodamas stalo agresyvumą, aš tik pacall‘inau, už manęs sėdintis jaunas ir agresyvus vaikinukas 3bet‘ino, už jo sėdintis labai ramus reg‘as žaidė pirmą kartą per tiek, kiek aš jį mačiau ir 4bet‘ino iki 180 eurų ir aš nutariau pasitraukti. Flop‘as virto 89J, o turn’e pasirodė Q. Įdomiausia, kad šią ranką laimėjo mane 3bet‘inęs vaikinas su A9, o 4bet‘intojas turėjo AK. Taip kad ši ranka galėjo atnešti man triple up’ą ir 900 eurų, tačiau galiausiai stalą palikau pralaimėjęs maždaug 100 eurų.
Nuotaikos ne kokios
Šiek tiek nusiminęs išėjau iš Ca’ Noghera ir grįžau į viešbutį. Ilgai mąsčiau apie savo žaidimą. Bet realiai, jokio žaidimo nebuvo. Norint žaisti, reikia pasidaryti maksimalią įpirką 1500 eurų, pamiršti, kad šie pinigai yra eurai ir jų vertė yra per 5000 litų dar būtų gerai turėti rėmėją, kuris tuos 1500 eurų duotų. Ir tuomet ramiai žaisti, nes lygis nėra kažkoks neįtikėtinas, daug gambler‘ių, kurie žaidžia kiekvieną ranką ir bando su savo K7 kažką pahitint.
Taip kad įspūdis apie kazino po pirmosios dienos jame nepaliko didelių įspūdžių, tačiau netyčia atradau, kad kiekvieną dieną vyksta turnyrai. Kaip tik kitą dieną vyko savaitinis Deepstack turnyras, į kurį visai norėjau nuvažiuoti.
Išėjo taip, kad kitą dieną mano kelionės kolega apsirgo, todėl man atsilaisvino vakaras ir aš nuvažiavau į turnyrą. O kaip man sekėsi, koks buvo žaidėjų lygis, kas ten vyko įdomaus ir kaip nukeliavau iki finalinio stalo – papasakosiu kitame įraše.