Kai tik pradėjau skaityti knygas apie pokerį, deja padariau tai tik po to, kai pradėjau žaisti šį žaidimą, mano dėmesį patraukė tai, kaip knygų autoriai užtikrintai vertina tam tikrų rankų stiprumą (daugiau skaitykite – pokerio kortų stiprumas), nors, kai suveikdavo mano intuicija žaidžiant pokerį, aš ne visada sutikdavau su tokiu vertinimu.
Apie K-Q pokerio rankas
Aš mėgau tokias rankas kaip K-Q, nesvarbu, kokios spalvos. Galvojau, kad tai tikrai gera ranka. Keldavau statymus iš ankstyvos pozicijos, atsakydavau į kėlimus, pasitaikius progai netgi permušdavau.
Tačiau knygos prieštaravo šiai mano nuomonei. Bet to man tapo aišku, kad geri žaidėjai šią ranką laiko gana problematiška ir pataria žaisti itin atsargiai. Aš to nesupratau. Ši ranka visada man atrodė puiki. Ji buvo geresnė nei daugelis kitų ir turėjo tiek daug potencialo, ypač vienos spalvos. Ir ji atrodė tiesiog gražiai…
Tačiau gyvenimas keičiasi. Kiekvieną kartą, kai gaudavau K-Q, apimdavo nepaprastas jausmas, užklupdavo toks lengvas, bet nesmagus dilgtelėjimas. Tai atsitinka taip pat, kai šaldytuve randu besibaigiančią dešrą arba kai per radiją išgirstu dainą „Last Christmas“.
Gavęs tokią ranką per ne lyg daug nesusimąstydavau ir tikrai neaplankydavo tokios mintys kaip: „Ohh, kortos skirtingų spalvų, nekenčiu tokių“. Arba: „Ohh, Karalius-Dama. Kaip žinoma ši ranka gali būti problematiška, todėl žaisiu geriau atsargiai“. Tai daugiau intuityvi reakcija, kai maža, atsiskyrusi smegenų dalelė perduoda negatyvų jausmą.
Kodėl vienas rankas žaisti sunkiau nei kitas?
Visi geri žaidėjai tai patiria. Pabandysiu pagrįsti šias rekomendacijas, kad vienas rankas yra žaisti sunkiau negu kitas. Apie tai juk skaitėme daugybėje pokerio knygų.
Viskas vyksta maždaug taip: vyrukas atsisėda prie stalo ir pradeda žaisti pokerį. Gauna geras kortas, kurios laimi, pralaimi ir vėl laimi arba pralaimi. Tai tęsiasi valandas, dienas, mėnesius, metus. Pamažu tampa vyrukas gana geru žaidėju.
Kodėl? Kadangi jis dabar nusimeta tokias kortas, su kuriomis pradžioje žaisdavo, ir žaidžia su tomis kortomis, kurias kadaise nusimesdavo. Kodėl jis taip elgiasi? Nes vis pajunta tą nepaprastą jausmą, kad su tam tikromis kortomis gali prarasti visus savo žetonus ir kad tam tikras žaidimo būdas jam sukelia staigius galvos skausmus, o jo turimos kortos tuomet atsispindi kaktoje kaip to ženklas.
Kaip? Ką jūs sakote? „Na puiku, aš vis dar negavau jokio protingo patarimo, kuris man padėtų pagerinti mano žaidimą?“ Tiesą pasakius jau gavote. Tačiau patarimas yra gerai paslėptas, tad ieškokime jo toliau.
Ar esate kada girdėję apie „Pawlow‘o“ metodą – manipuliaciją, naudojamą gyvunų psichologijoje?
Pawlow’o metodika
Pawlow‘as paskambindavo varpeliu ir pašerdavo savo šunis. Ir taip kas kartą. Taip galėdavo Pawlow‘as skambindamas varpeliu priversti šunis seilėtis, nors tuo metu neparodydavo jokio maisto.
Šis metodas veikia ir šiek tiek kitaip. Pawlow‘as paskambindavo varpeliu ir nukrėsdavo vieną šunį elektros šoku. Gyvūnas pajausdavo skausmą, baimę ir žinoma kaukdavo. Ir taip vėl ir vėl. Galų gale užtekdavo tik varpelio skambesio tam, kad šuo pradėtų kaukti, nes išsyk pajaučia baimę. Tai vadinama manipuliacija.
Ar suprantate apie ką aš? Žaidėjas atsako su K-Q iš vidurinės pozicijos į iš ankstyvos pozicijos kėlusio „rock“ žaidėjo statymą. Taip praranda pinigus, jaučia skausmą ir kenčia. Vėl ir vėl.
Vėliau tas pats žaidėjas gauna vėl K-Q vidurinėje pozicijoje. Solidus žaidėjas pakelia statymus iš ankstyvos pozicijos. Nemalonus jausmas išsiveržia, atsiranda lyg kažkoks skausmas. „Fold“.
Paskutiniame žingsnyje mūsų herojus pasinaudoja savo patyrimu ir sąmoningai jį pritaiko. Ačiū jo sveikam protui ir sąmoningiems gebėjimams, jis atpažino, kad K-Q tapo tikrai problematiška ranka šioje situacijoje.
Taigi žaidėjas atsisėda ir rašo knygą, kurioje rašoma, jog K-Q yra ranka, kurią reikėtų labai atsargiai žaisti. Pradedantysis žaidėjas, turintis mažai patirties, ima skaityti šią knygą, tačiau vis tiek visiškai nesupranta, kodėl K-Q problematiška ranka. Kai kitą kartą gaus jis K-Q, pamanys: „puiki ranka, atšauksiu“. Tai atsitinka dėl mažo patyrimo.
Intuicijos svarba žaidime
Taigi po truputį straipsnis įgauna prasmę. Ima aiškėti, iš kur atsiranda rankų balansavimas. Suprantame intuicijos vaidmenį žaidime ir kodėl tokie svarbūs yra įgūdžiai.
Viename „Iowa“ universitete neurologai atliko eksperimentą. Buvo žaidžiamas paprastas kortų žaidimas, kurio metu buvo galima traukti kortas iš dviejų kaladžių.
Kortų kaladė A buvo taip sudėliota, kad būtų galima daug laimėti, bet taip pat daug ir pralaimėti. Ilgajame laikotarpyje buvo gauta neigiama pelno vertė.
Kortų kaladė B buvo kiek santūriau sudėliota, be didesnių laimėjimų ar pralaimėjimų. Ilgajame laikotarpyje buvo gauta teigiama pelno vertė. Nors skirtumas ir nebuvo labai didelis lyginant su kortų kalade A.
Eksperimento metu mokslininkai stebėjo visų žaidėjų smegenis magnetinio rezonanso įrenginiu. Visada, kai kuris nors žaidėjas traukdavo kartą iš kaladės A, smegenys tapdavo staiga aktyvios ir paskleisdavo nemalonų jausmą, tai atsitikdavo dar prieš tai, kol žaidėjas suprasdavo, kuo skiriasi kortų kaladės.
Po eksperimento dalyviai pasakojo, jog juos užplūsdavo negeras jausmas, kai jie pagalvodavo apie kortų kaladę A, tačiau nežinojo, kodėl taip atsitinka. Viena smegenų dalelė žinojo tai, ko pats žmogus dar nežinojo.
Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis klausytis savo vidinio balso. Kai pajusite keistą jausmą, klausykite jo ir galbūt tuo metu rizikuoti savo žetonais nebus pati geriausia idėja.
Galbūt ir nebūsite visada teisūs klausydami intuicijos, bet to pakaks, kad uždirbtumėte pinigus. Aukščiausios klasės žaidėjai tuo pasikliauja…