Visai neseniai man išpuolė neįtikėtina galimybė apsilankyti Italijoje, kur be daugybės kelioninių nuotykių, turėjau progą apsilankyti Venecijoje. Tai yra vienas iš tų retų regionų, kuriuose galima neblogai pažaisti pokerį. Todėl išskirsčiau savo blogus į tris dalis ir papasakosiu apie: 1. Pokeris Italijoje, kokia situacija su šiuo žaidimu, 2. Cash game‘ą ir patį kazino, kuriame žaidžiau, 3. Turnyrą, kuriame sudalyvavau ir nukeliavau iki finalinio stalo.
Pokeris Italijoje
Taigi pradėkime nuo pokerio situacijos Italijoje. Nepasakosiu apie tai, kad Italija yra visapusiškai puiki šalis, kurioje yra šilta, skanu ir gera. Vis dėlto su pokeriu reikalai nėra jau tokie geri, kaip galėtų būti.
2010-ais metais Italija susitvarkė pokerio įstatymą ir tokiu būdu atvėrė duris tiek online pokerio kambariams (kurie moka valstybei mokesčius už italų žaidimą), tiek dideliems gyvo pokerio renginiams (tikriausiai teko girdėti, kad Aneris žaidė prie vieno Italian poker tour turnyro finalinio stalo). Legalizuojant pokerį svarbiausiu faktoriumi tapo tas, kad iš 60 milijonų Italijos gyventojų 2 milijonai (3,3% šalies gyventojų) turėjo bent vieną registraciją pokerio kambaryje.
Neoficialiai kalbama, kad PokerStars per metus Italijos valstybei sumoka per 400 milijonų eurų mokesčių! Gyvas pokeris lošimo namuose visada buvo leidžiamas, tačiau, jeigu teisingai suprantu, Italijos lošimų verslas priklauso valstybei (galiu klysti, tačiau nelabai randu kitokios informacijos).
Nors skelbiama, kad Italijoje yra daugybė pokerio klubų, kurie visai nesusiję su lošimo namais, man su jais susidurti nepavyko ir bent jau kiek ieškojau, radau tik pokerį lošimo namuose. Taigi dar prieš kelionę sužinojau, kad regione, kuriame būsiu, yra du Venecijos kazino. Parašiau jiems laišką, prašydamas paaiškinti, kur galima pažaisti pokerį. Gavau atsakymą, kad pokeris vyksta viename iš dviejų kazino ir žaidžiamas tik cash‘as 5/5 euro.
Nors limitas pasirodė labai aukštas, pamatyti kazino ir pažiūrėti koks yra jo pokerio kambarys tiesiog privalėjau. Taigi būdamas Venecijoje radau, kurioje vietoje yra didysis, senasis kazino. Atlikę visą ekskursinę kelionę, paėmėme vandens taksi ir per didįjį kanalą nuplaukėme iki kazino. Vaizdas, sutikite, įspūdingas.
Įėjimas – tik susimokėjus ir su švarkais
Įėjimas į kazino – tik susimokėjus. Paprastas įėjimas kainuoja 5 eurus, o jeigu nori gauti bonusą – pasirenki arba 10 eurų vertės žetonas, arba 10 eurų vertės bilietas lošimo automatui (toks įėjimas kainuoja 10 eurų). Pasirinkome antrąjį variantą, su mintimi, kad numesime žetoną kur nors į ruletės pusę ir arba arba.
Mus užregistravo, tačiau apsauga neįleido – pasirodo, įėjimas tik su švarkais. Todėl teko eiti į rūbinę ir gauti švarką (beje, labai nustebino, kad nemokamai). Apžiūrėjome kišenes, su mintimi, kad gal netyčia prieš tai švarką vilkėjęs žaidėjas paliko ką nors gero. Tačiau kišenės buvo tuščios, o mes kilome didingo kazino laiptais.
Jausmas ir emocijos – tai pats kiečiausias mano matytas kazino. Įspūdis buvo netgi geresnis nei legendinis kazino Monte Karlo: visi su švarkais, labai solidūs dėdės, pasitempę dalintojai, daug žmonių ir daug veiksmo, o pats pastatas be galo senas, jame daugybė senovinių paveikslų. Trumpai tariant, aplinka – nereali!
Deja, pokerio stalo čia nebuvo
Pagrindiniame ir vieninteliame miesto kazino pokerio nebuvo (vadinasi, pokeris bus kituose lošimo namuose). Bet kadangi jau turėjome po 10 eurų žaidybinį žetoną, tai prisėdome prie „Black Jacko“. Ten kelis kartus pasisekė, sugebėjome “atmušti” įėjimą ir vandens taksi bei po 5 minučių baigėme savo pasirodymą.
Verdiktas paprastas: aplankytas kazino – įspūdingas, bet mes atėjome ne dėl ruletės ar „Black Jacko“, todėl sėdome į automobilį ir tęsėme savo kelionę link antrojo kazino, kuriame turėtume rasti pokerio klubą.